Barokas (it. barocco – keistas, įmantrus) – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje baroką pakeitė rokokas (kai kurių tyrinėtojų rokokas laikomas vėlyvąja baroko faze) ir klasicizmas. Esminiai baroko stiliaus bruožai – sudėtingumas, įmantrumas, jausmingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, dramatiškumas, patetiškumas, polinkis į didybę, ansambliškumas. Baroko dailės ir architektūros tėvyne yra laikoma Italija, Roma yra svarbiausias ankstyvojo ir brandžiojo baroko dailės ir architektūros centras.
Periodizacija
Paprastai skiriami trys Italijos baroko dailės ir architektūros raidos etapai:
- ankstyvasis barokas (1585–1625)
- brandusis barokas (1625–1675)
- vėlyvasis barokas (1675–1715)
Politinės ir socialinės susiformavimo prielaidos
Vienu reikšmingiausių politiniu-socialiniu bei kultūriniu baroko susiformavimo veiksnių buvo Katalikų bažnyčia. Baroko stiliaus atsiradimui įtaką padarė prieš Reformaciją nukreiptas bažnytinis Tridento susirinkimas. Potridentinėje Katalikų bažnyčioje buvo išsaugotas ir sustiprintas moralinis bei politinis popiežiaus autoritetas. Romos popiežiai rėmė naująjį stilių, inicijavo svarbiausius barokinius užsakymus. Kitas svarbus baroko stiliaus propaguotojas buvo Tridento susirinkimo nutarimus įgyvendinęs jėzuitų ordinas. Popiežių ir jėzuitų dėka barokas formavosi ir plito kaip katalikiškų šalių menas, kaip triumfuojančios Katalikų bažnyčios stiliu
XVII a. Europoje formavosi nacionalinės dinastinės valstybės, kurių politine valdymo forma tapo absoliutinė monarchija. Barokas tapo oficialiu daugelio absoliutinių valdovų stiliumi. Ypač didelę įtaką visai Europai darė Prancūzijos Burbonų dinastijos karalių (Liudvikas XIII, Liudvikas XIV , Liudvikas XV) dvaras. Baroko stilius laikytas svarbia monarchų didybės ir reikšmingumo įkūnijimo priemone. Nors XVII a. Habsburgų valdoma Ispanija nebebuvo tokia galinga, kaip XVI a., tačiau politinę įtaką ji išsaugojo ne tik Europoje, bet ir savo kolonijose Lotynų Amerikoje. Katalikiškos Ispanijos dėka baroko stilius ir kultūra buvo „eksportuojama“ į kitus žemynus.
Kultūrinės susiformavimo prielaidos
Daugelis baroko epochos amžininkų neįžvelgė priešpriešos tarp jų kurto barokinio stiliaus ir ankstesniojo renesanso. Manyta, kad tęsiama ankstesnė tradicija. Kita vertus, ankstyvasis barokas formavosi kaip tam tikra reakcija į manierizmo sudėtingumą formos ir turinio prasme. Brandžiajame ir vėlyvajame baroke susidomėta ir gotikinės, rytietiškos (musulmoniškųjų kraštų, Kinijos) architektūros principais.
Baroke, panašiai kaip ir renesanse, reikšmingu inspiracijų šaltiniu buvo Antika. Tačiau baroko menininkai į graikiškąjį ar romėniškąjį palikimą žvelgė laisviau. Antika nebebuvo idealizuojama taip kaip anksčiau, jos padiktuotos normos kūrybiškai keistos ir interpretuotos.