Misionierių (Švč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų) bažnyčia
Iš kitų Vilniaus kulto pastatų ši bažnyčia išsiskiria lieknais bokštais, grakščiomis proporcijomis. Baroko stiliaus pastatų ansamblis pradėtas statyti 1695 m. už buvusios miesto sienos, netoli Subačiaus vartų. Galutinai jis susiformavo XVIII a. viduryje. Aukštumoje, ant vadinamo Išganytojo kalno, išsidėstė pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai. Visa tai ir dabar yra vienas ryškiausių miesto panoramos akcentų. Sudėtingo plano kompleksą sudaro bažnyčia, Sanguškų rūmai, vienuolyno namas, oficina, ūkinis pastatas ir tvora. Pradėję kurtis Vilniuje, 1685 m. misionieriai iš vyskupo Aleksandro Katavičiaus gavo pradines fundacines žemės valdas Vilniuje. 1687 m. jie apsigyveno ir įsirengė koplyčią Vilniaus vaivados žmonos Kotrynos Radvilienės jiems dovanotuose Sanguškų rūmuose, Subačiaus priemiestyje, kur vėliau ir išaugo ansamblis. Veikiai misionieriai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba, apleistų rūmų pritaikymu vienuolynui bei visos vienuolyno valdos formavimu. 1695 m. už Latgalos kariuomenės vado Jono Teofilio Pliaterio ir jo žmonos Aleksandros suteiktas fundacijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią. Statybos užsitęsė net 35 metus, nes darbus nuolat trukdė įvairios negandos: lėšų stygius, 1706 m. miesto gaisras, kurio metu sudegė bažnyčios stogas, 1708 m. švedų invazija, 1709-1710 m. maro epidemija. Tęsti ir baigti didelės mūrinės bažnyčios statybą leido įvairių didikų aukojami sumos. Pastatytą bažnyčią 1730 m. Viešpaties Dangun Žengimo vardu pašventino Vilniaus sufraganas Jurgis Ancuta. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu; šis vardas dokumentuose neretai taikomas ir pačiai bažnyčiai. XVIII a. viduryje prasideda baigiamasis bažnyčios statybos etapas: paaukštinti jos bokštai, pastatyti frontonai, pristatytas prieangis, o šiuos naujus elementus gausiai išpuošė rokokiniai lipdiniai.
Misionierių bažnyčia ir vienuolynas. I. Deroy litogr., 1848
Misionierių bažnyčios vaizdas nuo kūdrų parko
Interjeras, palyginus su fasadu, labai kuklus (atliepia misionierių neturtingumo ir paprastumo principus). Veikiančioje bažnyčioje buvo 7 altoriai (plg. XVIII a. viduryje jėzuitiškoje Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje buvo įrengti net 22 altoriai).
1745 m. Smolensko vyskupo Boguslavo Gosievskio iniciatyva, misionieriai įsteigė beturčių špitolę (ligoninę) su koplyčia joje. Šiuo tikslu fundatorius dovanojo savo rūmus Savičiaus gatvėje, su visais mūriniais statiniais, aplinkiniais sklypais ir fundacine 100000 auksinų suma. Misionieriai, rūpindamiesi špitolių beturčiams ir beglobiams steigimu, iš Lenkijos pakvietė gailestingąsias seseris (šarites), kurios pagal savo kongregacijos įžadus rūpinosi ligonių slaugymu bei gydymu. Rekonstruotame pastate įsikūrė Gailestingųjų seserų vienuolynas ir špitolė su Šv. Elžbietos koplyčia. Ligoninėje buvo gydoma iki 200 ligonių. 1812 m. čia apsilankė caras Aleksandras I. Jis buvo sužavėtas gailestingųjų seserų darbu ir keletą iš jų pakvietė į naujai įkurtą ligoninę Peterburge.
Gailestingųjų seserų globoje ir priežiūroje buvo ir Šv. Jokūbo ligoninė (nuo 1809 m.) bei Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai. 1864 m. caro valdžia gailestingąsias seseris pašalino iš prieglaudos, 1867 m. - ir iš špitolės.
Pirmą kartą Misionierių bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo 1812 m., kuomet čia įsikūrė kariuomenės dalinys. 1839 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalinti S. Konarskio sukilimo dalyviai.
1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius - vyskupystės žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Po 18 metų, 1859 m. vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir 1862 m. jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos. XIX a. II-oje pusėje bažnyčia keliskart remontuota. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos, 1993 05 19 d. bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, ja laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus.
Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kopeika” (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai.
Šiuo metu vienuolyno pastatai priklauso Vilniaus miesto II ligoninei.
Bažnyčia uždaryta ir nenaudojama.
Gailestingųjų seserų globoje ir priežiūroje buvo ir Šv. Jokūbo ligoninė (nuo 1809 m.) bei Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai. 1864 m. caro valdžia gailestingąsias seseris pašalino iš prieglaudos, 1867 m. - ir iš špitolės.
Pirmą kartą Misionierių bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo 1812 m., kuomet čia įsikūrė kariuomenės dalinys. 1839 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalinti S. Konarskio sukilimo dalyviai.
1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius - vyskupystės žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Po 18 metų, 1859 m. vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir 1862 m. jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos. XIX a. II-oje pusėje bažnyčia keliskart remontuota. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos, 1993 05 19 d. bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, ja laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus.
Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kopeika” (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai.
Šiuo metu vienuolyno pastatai priklauso Vilniaus miesto II ligoninei.
Bažnyčia uždaryta ir nenaudojama.