Vilniaus Barokas
Vilnius kaip joks kitas Rytų Europos miestas nusipelno baroko sostinės titulo. Šį titulą sustiprina ir tas faktas, kad Vilnius yra šiauriausias baroko, kuris laikomas „pietietišku“ stiliumi, miestas pasaulyje. Barokas (itališkai barocco – keistas, įmantrus) prasidėjo Italijoje XVI a. pabaigoje ir dominavo Europoje nuo XVII a. pradžios iki XVIII a. pabaigos, šiam architektūros stiliui būdingas didingumas, prabanga, dinamika, derinys iš rafinuotumo ir šiurkštumo, abstrakčios simbolikos ir natūralistinių elementų. Tuo metu buvo pastatyta dauguma Vilniaus sakralinių statinių – bažnyčių, cerkvių, vienuolynų. Išryškėjo saviti regioniniai baroko bruožai ir susikūrė vadinamoji Vilniaus baroko mokykla, laikoma paskutiniu ryškiu vėlyvojo baroko blyksniu Europoje.
Miesto panoramą praturtino liekni, dinamiško silueto bažnyčių ir varpinių bokštai, papuošti metalinėmis detalėmis. Išskirtinis Vilniaus baroko bruožas yra bažnyčių fasadai su dviem grakščiais bokštais (šv. Kotrynos, Misionierių, šv. Rapolo bažnyčios). Du ryškiausi Vilniaus baroko pavyzdžiai yra 1604 m. pradėta statyti šv. Kazimiero bažnyčia, iš kitų išsiskirianti kiek nerangia apatine dalimi ir kupolu su karūna (manoma, kad būtent ši bažnyčia pradėjo dvibokštį Vilniaus baroką), ir XVIII a. antrame ketvirtyje pastatyta šv. Jonų bažnyčia su varpinės bokštu, harmoningai įkomponuota į Vilniaus universiteto architektūrinį ansamblį. Vilniaus baroko savitumas yra siejamas su istorine tikrove – miesto geopolitine padėtimi, jį niokojusiais gaisrais ir karais. XVIII amžiaus pradžioje Vilnius buvo dažnai gaisrų siaubiamas provincijos miestas, nepakankamai turtingas, kad galėtų paisyti paskutinių Europos madų ir priverstas naudotis turimais ištekliais. Tačiau būtent tai ir įtakojo savitos architektūros atsiradimą ir jos autentiškumą. Vilniaus kaip baroko miesto reputaciją patvirtina ir dėmesys baroko muzikai. Vilniuje groja keletas barokinę muziką propaguojančių kamerinių ansamblių, pavasarį vyksta senosios muzikos festivalis „Sugrįžimai“, o rudenį – „Banchetto musicale”. Baroko muzikos kūriniai pastoviai įtraukiami ir į didesnių festivalių programas.
Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia meno istorikų laikoma tipiškiausiu vilnietiškojo baroko pavyzdžiu. Vilniaus baroko mokyklos, neturinčios analogo Europos baroko architektūroje, branduolį sudaro Jono Kristupo Glaubico kūryba (Vilniuje dirbo 1737-1765 m.). Ryškiausi bruožai – itin aukšti ir liekni pagrindinio fasado bokštai, formų veržlumas, muzikalumas, dekoro įvairumas. Vilniaus baroko mokyklos kūrinių sankaupa yra Vilniuje, tačiau šios mokyklos įtaka justi visoje buvusios LDK teritorijoje (Lietuvoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje).
Jonas Kristupas Glaubicas
Jonas Kristupas Glaubicas (apie 1700–1767) – svarbiausias Vilniaus ir Lietuvos Baroko architektūros kūrėjas, suformavęs fenomenalią Europos mastu „Vilniaus baroko” architektūros mokyklą. Glaubicas, priklausęs Vilniaus liuteronų bendruomenei, perstatė ir išpuošė didelę dalį Vilniaus įvairių konfesijų (liuteronų, katalikų, graikų katalikų, stačiatikių, žydų) šventovių ir taip suformavo europinį Vilniaus siluetą.
Misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia